Teatriuko scena ir pirštukinės lėlytės. Pasaka "Pirštinė"

Perkelsiu iš ankstesnio blogo dar vieną įrašą. Pernykštis mūsų darbelis. Su panomis pagaminome iš kartoninės dėžutės sceną vaidinimams. Aš išpjoviau langelį. Domira apklijavo dėžutę visą paviršių spalvotu popieriumi ir pabaigai "prišaudėme" audinio užuolaidoms.

Emutė labai mėgo pirštukines lėlytes, ėmiau ir pasiuvau iš vilnonių audinukų lėlytes pasakai "pirštinė". Pačias lėlytes nužiūrėjau kažkokiame rusiškame puslapyje(jei rasiu įkelsiu). Pasiūti nėra sunku, nes visos pagal vieną brėžinuką, o jau ausis, nosis kiekvienam kiek kitokias padariau. Pasiprašiau prieš tai draugės, kad patartų kokiai pasakai geriau siūti ir kokią geriau sekti. Draugė Sniega man štai kokią užrašė. Pasaka "pirštinė" . Savo blog'e ji dar kelis linkus į kiek kitaip sekamą tą pačią pasaką įdėjusi yra. Šiam vaidinimui dar turime susiradę didelę didelę, pūkuotą pirštinę :)

"(ukrainiečių liaudies pasaka - kaip ją sekam mes :)

Gyveno kartą senelis ir senelė.
Vieną dieną išėjo senelis į mišką malkų kirsti, ir pametė pirštinę.
Kur buvus kur nebuvus, atbėga per mišką pelytė - tip tip, tip tip, atbėga pelytė. Žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia pelytė. Niekas neatsiliepė. Pelytė šmurkšt - ir įlindo į pirštinę.
Atbėga per mišką kiškis, opapa, opapa, atbėga kiškis, žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia kiškis.
- Aš, pelytė smailianosytė, - atsakė pelytė. - O tu kas toks?
- Aš - kiškis piškis. Priimk ir mane gyventi kartu.
- Lįsk, dviese gyventi bus smagiau, - atsakė pelytė.
Kiškis šmurkšt, įlindo į pirštinę, ir gyvena jie sau dviese.
Atbėga per mišką lapė, tapu tapu, tapu tapu, atbėga lapė, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia lapė.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis. O tu kas tokia?
- Aš - lapė snapė. Priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, trise gyventi bus smagiau.
Lapė šmurkšt, įlindo į pirštinę, gyvena jie dabar jau trise.
Atbėga per mišką vilkas, lapatai, lapatai, atbėga vilkas, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia vilkas.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis.
- Aš, lapė snapė, o tu kas toks?
- Aš - vilkas pilkas, priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, keturiese gyventi bus smagiau.
Vilkas šmurkšt, įlindo į pirštinę, ir gyvena jie sau keturiese.
Atpėdina per mišką meška, šliumpu pumpu, šliumpu pumpu, atpėdina meška, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia meška.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis.
- Aš, lapė snapė.
- Aš, vilkas pilkas, o tu kas tokia?
- Aš - meška lepeška, priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, penkiese gyventi bus labai smagu. Įlindo ir meška į pirštinę, įsispraudė...
Tuo tarpu senelis apsižiūrėjo, kad nebeturi vienos pirštinės. Barsis senelė, kad pirštines mėtau, pamanė jis, ir apsisukęs grįžo pirštinės ieškoti. Žvėrys išgirdo jo žingsnius, nusigando, puolė visi laukan - meška lepeška, vilkas pilkas, lapė snapė, kiškis piškis, pelytė smailanosytė - visi išsibėgiojo. Nusijuokė snelis, kad tiek žvėrių išgąsdino, pasiėmė pirštinę, parėjo namo, malkas sukrovė, rankas nusiplovė, sėdo už stalo ir valgė močiutės išvirtą košę.
O čia ir pasakos pabaiga :)"